1. Negrožinio teksto suvokimo užduotis yra sudėtinga, todėl, mielasis, turi ruoštis kaip galima sąmoningiau. Pirmiausia suvok užduoties tikslą: įvertinti tavo gebėjimus bei įgūdžius, taikyti dalykines žinias (rasti bei panaudoti informaciją ir pan.), atskleisti kultūrinę kompetenciją, suvokti informaciją (analizuoti, argumentuoti, sieti, vertinti, apibendrinti…).
2.1. Dirbant su tekstu iki jo suvokimo etapo yra dar du: (susi)pažinimo atidžiai skaitant ir supratimo.
2.2. Perskaitęs tekstą pirmą kartą ir apžvelgęs duomenis „aplink” jį (teksto autorių ir pavadinimą; leidinio, iš kurio tekstas paimtas, pavadinimą; leidimo datą ir kt.) bei įvertinęs jų teikiamą informaciją, leisk, kad visa tai „susigulėtų”. Tuo tarpu, apytiksliai per pusę valandos, atlik kalbos užduotį. <…>
Toliau:
Neretai patys save vadiname paniurėlių tauta, dėl to kaltindami lietuvišką klimatą, kai net vasarą dangų aptraukia tamsūs debesys. O juk saulė – natūraliausias laimės hormonas. Taip pat teigiama, kad šiauriečiams tenka kur kas daugiau dirbti, kad prasimanytų maisto ir šiltų drabužių, todėl ir linksmintis, kaip pietiečiams, nėra kada. Tačiau kodėl skandinavai, gyvenantys dar atšiauresnėmis sąlygomis, moka džiaugtis gyvenimu kur kas geriau už mus? Plačiau skaitykite čia- >>>
Pirmą kartą Lietuvoje skelbiamas vaikų piešinių konkursas „Nupiešk gražiausią žodį“, skirtas puoselėti lietuvių kalbą ir atskleisti jos grožį. Konkurse kviečiami dalyvauti pradinių klasių mokiniai, gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vaikai turi A4 formato popieriaus lape pavaizduoti jiems gražiausią lietuvišką žodį. Į konkursą kviečiami įsitraukti lietuvių kalbos ir dailės mokytojai – jie gali paraginti vaikus dalyvauti, padėti jiems išsirinkti gražiausią žodį ir jį meniškai pavaizduoti. Dalyviai gali savarankiškai pasirinkti piešimo techniką ir priemones. Plačiau skaitykite čia- >>>
Šiemet, kaip ir pernai, stojančiųjų į aukštąsias mokyklas pirmas pageidavimas dažniausiai buvo socialinių mokslų srities studijos, tačiau šios srities studijų populiarumas sumažėjo. Plačiau skaitykite čia- >>>
Poetas Paulius Širvys skaito savo eilėraštį ,,Suraski tą žvaigždelę"
1940 m. rugpjūtis. Lietuvos Sovietizacija. Justas Paleckis Kremliuje, Salomėja Nėris deklamuoja eiles.
Tomo Venclovos straipsnis “Aš dūstu” sukėlė aibę atgarsių (Vladimiro Laučiaus, Romo Gudaičio, Alvydo Medalinsko straipsniai). Ši reakcijų virtinė privertė ir mane išdėstyti savo požiūrį. Netiesa, kad Sokratas laimėjo lietuviškajame kontekste. Jei tai būtų įvykę, neturėtume skaudaus masinio proto nutekėjimo į užsienį ir nematytume blaiviu protu nesuvokiamų strateginių klaidų valstybės valdyme. Kiekvienoje visuomenėje (o Lietuva – ne išimtis), vyksta nuolatinė kova tarp sokratų ir strepsiadų. Plačiau skaitykite čia- >>>
Iš karto prisipažinsiu, kad pritariu prof. Tomo Venclovos straipsnyje „Aš dūstu“ išsakytiems raginimams Lietuvai sekti sokratiško liberalizmo pėdomis. Noriu matyti mūsų šalį tolerantiškesnę bei pakantesnę kitaminčiams. Nežiūrint to, susidaro įspūdis, jog prof. Venclova pervertina konkrečių istorinių asmenybių bei politinių sistemų svarbą. Dėl to gerbiamas autorius kiek klaidingai identifikuoja tariamai lietuviško uždarumo ir provincialumo šaknis ir pateikia ne visai adekvačią Lietuvos bei kitų postsovietinių šalių mentaliteto ypatumų analizę. Visą straipsnį skaitykite čia ->>>
Jei viešas atsakas į Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“, kurį šią vasarą skelbė „The Economist“ partneris Lietuvoje žurnalas IQ, būtų apsiribojęs tik Algirdo Patacko pašūkavimais, tai nebūtų pagrindo kalbėti apie protingą reakciją. Tačiau Romo Gudaičio atsakymas T. Venclovai praturtino mūsų viešąją erdvę prasmingos idėjų kovos vaizdu. Visą straipsnį skaitykite čia ->>>
Liepos 30 d. prieš 70 metų iš Kauno į Maskvą išvyko traukinys, kuriuo važiavo 20 žmonių delegacija prašytis, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Šioje delegacijoje buvo ir dalis lietuvių inteligentų, įsitikinusių, jog daro gerą darbą savo kraštui, nors jį iki šiol valdęs politinis elitas jau pajuto sovietų okupacijos nagus. Visą straipsnį skaitykite čia ->>>
Ką tik įsižiebusi idėjinė diskusija tarp Tomo Venclovos, Romo Gudaičio ir Vladimiro Laučiaus, be abejonės, nurodo į tą šiuolaikinio pasaulio problemą, kuriai išsamiai aptarti ne tik neužtenka vienos knygos ar straipsnio, bet greičiausiai ji apskritai neturi vienareikšmio objektyvaus teorinio ir politinio sprendimo (skirtingai, moralinis ir intelektualinis sprendimas egzistuoja visuomet). Kalba eina apie tautos ir demokratijos, kultūros ir globalizmo, tradicijos ir modernumo, partikuliarumo ir universalumo, uždarumo ir atvirumo, savitumo išsaugojimo ir tolerancijos Kitam įtampą. Visą straipsnį skaitykite čia ->>>
<...>Tas sąstingis, murdymasis Nieke jau įsipyko. Aš irgi galėčiau sakyti, kad dūstu jau vien dėl to, kad gyvenu vienintelėje Europos šalies sostinėje, kur nėra padoraus stadiono, nors jo statybai išleista 200 milijonų (Vokietijoje panašų naują pastato už 150 milijonų, bet ką čia – tai per menka priežastis dusuliui, ar ne?) Galėčiau dusti dėl keliolikos nesprendžiamų ekologinių ir šimto dviejų kultūrinių priežasčių – kas nuo to pasikeistų? Ne aš vienas toks – prislėgtas smulkmenų. Nedūstu, nes nekvėpuoju (perkeltine prasme, nes tiesiogine ištverčiau tik 3–4min.), ir tas nekvėpavimas yra daugelio natūrali būsena. Jau daug daug metų.<...> Visą straipsnį skaitykite čia ->>>

