Alberas Kamiu

Ketvirtadienis, Sausio 16th, 2014
Kolegė Virginija Milaševičienė dalijasi gerąja patirtimi: 00.aa.Kamiu

Egzistencializmo ženklai A. Škėmos romane „Balta drobulė“ ir Albero Kamiu „Svetimas“

Trečiadienis, Sausio 8th, 2014
Kolegė Daiva Baliukonytė dalijasi mokinių atliktu kūrinių palyginimu: Egzistencializmo ženklai A.Škėmos ir A.Kamiu romanuose

A. Kamiu romanas „Maras”

Penktadienis, Sausio 3rd, 2014
Medžiaga internete: A. Kamiu romanas “Maras”

Teminis žemėlapis pagal A. Kamiu romaną „Svetimas”

Sekmadienis, Lapkričio 17th, 2013
Kolegė Agota dalijasi teminiu žemėlapiu pagal A. Kamiu romaną „Svetimas”: Teminis-zemelapis-Alberas-Kamiu-Svetimas

Alberas Kamiu. Laureato kalba ir paskaita

Ketvirtadienis, Sausio 5th, 2012
Kolegė Dalia Kvedaravičiūtė rekomenduoja: Alberas.Kamiu.Laureato.kalba.ir.paskaita

Alberas Kamiu, „Sizifo mitas”

Šeštadienis, Liepos 30th, 2011
Filosofinis esė — „Sizifo mitas”—vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu gvildena „Sizifo mite”, […]

Geroji patirtis.Mokinių darbai (A. Kamiu)

Šeštadienis, Liepos 16th, 2011
Skaidrės apie rašytoją A.Kamiu: Gytis Latanauskas Albertas Camiu

Alberas Kamiu. Esė

Antradienis, Rugsėjo 7th, 2010
Alberas Kamiu

A.Kamiu

Penktadienis, Rugpjūčio 27th, 2010
A. KAMIU

S. Jurkevičius. Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų

Trečiadienis, Spalio 1st, 2014

Pastarųjų metų literatūros ir istorijos brandos egzaminų rezultatai rodo, kad mokinių žinios ir gebėjimai sistemingai prastėja. Tai yra simptomiškas reiškinys, besitęsiantis visus švietimo reformos metus ir, atrodytų, tampantis neišsprendžiama problema. Daugiau nei dvidešimt metų iš esmės klaidžiojame ir nerandame tikrųjų atspirties taškų nei literatūros, nei istorijos mokymo turinyje.

Jeigu palygintume šių dviejų disciplinų raidą, tai pamatytume vieną akivaizdų skirtumą. Literatūros mokymas išgyveno nuolatinį chaotišką keitimų laikotarpį, kuris išvargino ir nuvylė ne tik mokytojus ir mokinius, bet galiausiai apskritai suvėlė disciplinos mokymo esmę. Nuolatinis siekis pabrėžti šios disciplinos išskirtinumą ir svarbą nedavė jokio realaus rezultato, o ilgainiui suformavo tik skeptišką daugelio požiūrį į literatūros mokymą. Nuolatiniai eksperimentai, blaškymasis nuo vieno požiūrio prie kito, kanonų ir naratyvų paieškos, peraugančios į egzaltaciją, daugeliui susuko galvas ir nebeleidžia objektyviai vertinti esamos padėties.

Kitaip nei literatūros, istorijos mokymas ėjo paprastesniu keliu ir kėlė mažesnius tikslus. Pašalinus iš ugdymo turinio sovietinės ideologijos klišes buvo pradėti rašyti neutralus tekstukai, kurie ilgainiui ėmė vis labiau trumpėti. Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai. Panašiai kaip lietuvių kalbos bei literatūros baruose istorijos erdvėje vis buvo bandoma surasti tikrąjį mokymo kelią, kuris būtų aukštesnio lygio ir formuotų brandesnį mokinių istorijos suvokimą. Tiesioginė šių idėjų raiška buvo programų keitimas, naujų vadovėlių rašymas, nuolatinės diskusijos apie mokytojų kvalifikacijos kėlimą.

Taip pat būtina pabrėžti, kad tiek literatūros, tiek istorijos mokymui idėjinis programų atnaujinimas ir noras siekti aukštesnės mokymo(si) kokybės buvo būtinas. Tačiau, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, šių disciplinų kaita buvo paremta nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai. Be to, iš karto norėčiau pastebėti, kad mokiniai yra tik šio skausmingo kaitos proceso įkaitai, kitaip nei kartais mėginama aiškinti apie naująją kartą kaip neva problematišką.

Taigi nuolatinės kaitos tikslas buvo geresnės mokymo(si) kokybės paieškos ir naujų pedagoginių naujovių diegimas. Ketinimai išties yra teisingi, tačiau kyla klausimas, kodėl nepavyksta prasmingai įgyvendinti teisingų siekių literatūros ir istorijos mokymo procese. Brandos egzaminų rezultatai tai akivaizdžiai liudija: didelės dalies mokinių žinios ir gebėjimai prasti, o kai kurių net nesiekia elementaraus lygio.

Pirmiausiai apie mokomųjų disciplinų turinį reikėtų pasakyti, kad jis kelia daugiau nei rimtų abejonių. Jeigu pažvelgtume į vidurinio ugdymo literatūros kūrinių sąrašą, pastebėtume dvi akivaizdžias tiesas. Pirma, nemenka dalis kūrinių yra sunkiai suvokiama mokiniui ir jų nagrinėjimas turėtų būti kvestionuojamas, aiškinamasi jų įtraukimo į mokymo programą prasmė. Antra tiesa yra ta, kad neatrenkami kūriniai, skatinantys didesnį mokinių susidomėjimą, formuojantys pozityvų mąstymą bei diegiantys gyvenimo patikrintas vertybes. Pabandykime žvilgterėti į kūrinių sąrašą, kuris prasideda nuo Jono Radvano ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (konteksto autoriai Mikalojaus Husovianas, Andrius Volanas, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Leonas Sapiega, Samuelis Pšipkovskis, Mykolas Kaziemieras Pacas), tada pereinama prie Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ (konteksto autorius Imanuelis Kantas), toliau prie Antano Baranausko (vienas iš konteksto autorių Fiodoras Dostojevskis su „Didžiojo inkvizitoriaus“ ištrauka), dar toliau prie Jurgio Savickio (konteksto autoriai – Šarlis Bodleras, Raineris Marija Rilkė, Francas Kafka) ir galiausiai programą vainikuoja Alberto Kamiu „Svetimas“ ir Antano Škėmos „Balta drobulė“ (konteksto autoriai ir jų kūriniai – Hermano Hesė „Stepių vilkas“, Chorchė Luisas Borchesas „Smėlio knyga“). Autoriai bei jų kūriniai puikūs ir visiems būtų pravartu juos tam tikru gyvenimo laikotarpiu perskaityti, tačiau daugumą jų skaityti kaip privalomą mokyklinę literatūrą yra nesusipratimas ir didelis paklydimas.

Būtų galima su šiais autoriais ir jų kūriniais supažindinti mokinius literatūrinėse apžvalgose ir rekomenduoti perskaityti savarankiškai. Tačiau ir tai padaryti, pasirodo, yra sudėtinga. Bendrą supratimą apie literatūros istoriją mokiniai turi daugiau negu menką. Iš pokalbių su mokiniais teko ne kartą įsitikinti, kad daugelis nežino nei žymiausių rusų, nei anglų, nei amerikiečių autorių. Taip pat daugeliui negirdėtos tokios lietuvių autorių pavardės kaip Ieva Simonaitytė, Saulius Tomas Kondrotas ir kt.

Kai paklausi literatūros mokytojų, kaip gali būti, kad mokiniai nėra supažindami su žymiausiais pasaulio ir lietuvių autoriais, atsakymas būna stereotipinis, nes tai neįeina į programą. Būtent tada, kai reikia atlikti švietėjišką misiją, plečiant mokinių akiratį ir pažinimą, aukštos siekiamybės ir išskirtinumas paprasčiausiai dingsta. Būtina pradėti atvirai diskutuoti ir kelti klausimus į kuriuos turime gauti argumentuotus atsakymus. Ar tikrai reikalinga skaityti Kamiu, Škėmą? Ką jauno žmogaus brandai duoda tokio turinio literatūra? Kokias vertybines nuostatas ir gyvenimo suvokimo pajautas formuoja šių rašytojų kūriniai? Norint juos suprasti reikalingas ne tik išsilavinimas, bet ir gyvenimo patirtis. Kam klampinti mokinius į tokią literatūrą ir klaidžioti sudėtingais bei ne visada suprantamais žmogaus dvasinio pasaulio labirintais? Pastarasis klajojimas yra išties sudėtingas ir gali tapti net pavojingas. Kaip mokiniams suprantamai išaiškinti romano „Svetimas“ herojaus Merso nuolat kartojamos frazės „Man vis tiek“ reikšmę? Galbūt reikėtų iš dramblio kaulo bokštų nusileisti ant žemės ir pradėti skaityti mokinių amžiui prieinamą literatūrą, kuri skatintų atradimo džiaugsmą, labiau sietųsi su jų turima patirtimi ir formuotų pozityvų pasaulio suvokimą. Galbūt taip paaiškėtų, jog tvirta žemė žmogaus kojoms ne ką prastesnė nei dramblio kaulo bokštų ištaigingi paviršiai.

Istorijos mokymo turinio sudarytojus kamuojanti problema yra noras išmokyti viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų. Todėl istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo.
Visas straipsnis:

Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų