Albertas Kamiu

Ketvirtadienis, kovo 10th, 2016

Albertas Kamiu

 

Albertas Kamiu


Albertas Kamiu
– prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas ir rašytojas, egzistencializmo atstovas. Laikomas vienu žymiausių XX a. prancūzų rašytojų (1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.).

Visgi pats A. Kamiu teigė neatstovaujantis jokios mokyklos ar ideologijos, jis netgi neigė savo tapatumą su egzistencializmu bei yra sakęs – „Aš netikiu Dievu ir nesu ateistas“.

Jis gimė darbininkų šeimoje Mondovio kaime, Alžyre[1]. Tėvas mirė, kai Albertui buvo jos vieneri metai. Jo motina buvo dalinai kurčia ir jų namuose „daiktai neturėjo vardų. 1923 m. Albertas Kamiu mokėsi komunalinėje mokykloje, vėliau laimėjo vietą į licėjų. Tuo metu pasireiškė tuberkuliozė, vėliau kankinusi filosofą visą gyvenimą. Jau mokykloje susidomėjo filosofija, 1936 m. gavo Alžyro universiteto filosofo diplomą. 1957 m. už kūrybą gavo Nobelio premiją.

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

Alberto Kamiu mintys:

 

  • Viduržiemį aš pagaliau supratau, kad manyje buvo nenugalima vasara. (Albertas Kamiu)

 

  • Laisvas tas, kuris gali nemeluoti. (Albertas Kamiu)

 

  • Svarbiausioji žmogaus savybė – gebėjimas užmiršti. Tačiau nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad jis užmiršta net ir tai, ką gero yra padaręs. (Albertas Kamiu)

 

  • Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to, ką myli. (Albertas Kamiu)

 

  • Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų. (Albertas Kamiu)

 

  • Aš netikiu beviltiškais poelgiais. Tikiu tik pagrįstais veiksmais. Tačiau manau, kad pagrįsti veiksmą ne taip jau sunku. (Albertas Kamiu)

 

  • Bendras gėris kuriamas kiekvieno laime. (Albertas Kamiu)

 

  • Ramiausia būtų mylėti tylint. Bet yra sąmonė ir asmenybė, tad tenka kalbėti. Ir meilė tampa pragaru. (Albertas Kamiu)

 

  • Tėra viena laisvė – išsiaiškinti santykius su mirtimi. Po to jau viskas įmanoma. Negaliu priversti tave tikėti Dievą. Tikėti Dievą – tai susitaikyti su mirtimi. Kai susitaikysi su mirtimi, Dievo problema bus išspręsta – bet ne atvirkščiai. (Albertas Kamiu)

 

  • Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti. (Albertas Kamiu)

 

  • Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai. (Albertas Kamiu)

 

  • Ten, kur daugiausia pavojaus – daugiausia vilties. (Albertas Kamiu)

 

  • Be meilės įgyta garbė – liūdna garbė. (Albertas Kamiu)

 

  • Žmogaus mintis visų pirma yra jo ilgesys. (Albertas Kamiu)

 

  • Aš nusišalinau nuo pasaulio ne todėl, kad turėjau jame priešų, o kad turėjau jame draugų. Ne todėl, kad jie man kenkė, kaip paprastai būna, o kad manė, jog aš geresnis nei esu iš tikrųjų. Tai melas, kurio negalėjau pakęsti. (Albertas Kamiu)

 

  • Intelektualas – tai žmogus, kurio protas pats save stebi. (Albertas Kamiu)

 

  • Protas arba neigiamas, arba už jį brangiai mokama. (Albertas Kamiu)

 

  • Tiesa, kaip ir šviesa, akina. Melas, priešingai, yra švelni prieblanda, kurioje visi daiktai įgyja paslaptingos vertės. (Albertas Kamiu)

 

  • Būdamas jaunas, reikalavau iš žmonių daugiau, nei jie galėjo man duoti: nesibaigiančios draugystės, nuolatinio jaudulio. Dabar moku reikalauti mažiau, negu jie gali duoti: buvimo šalia be žodžių. Ir jų jausmai, draugystė, kilnūs poelgiai man visuomet atrodo nelyginant stebuklas: tikra malonė. (Albertas Kamiu)

 

  • Geriau jau būti vargšui ir laisvam negu turtingam ir priklausomam. Žinoma, žmonės nori būti ir turtingi, ir laisvi, ir būtent šitai kartais padaro juos vargšais ir vergais. (Albertas Kamiu)

 

  • Nelaimė – kaip vedybos. Manai, kad pats išsirinkai, o pasirodo, tave išrinko. (Albertas Kamiu)

 

  • Pavojingiausia pagunda: nebūti į nieką panašiam. (Albertas Kamiu)

 

  • Jei myli žmogų, vadinasi, sutinki su juo pasenti. (Albertas Kamiu)

 

  • Laimė kilni. Ji nesilaiko ant griuvėsių. (Albertas Kamiu)

 

  • Žmonės nuolat painioja, viena vertus, santuoką ir meilę, kita vertus, laimę ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors meilė ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų. (Albertas Kamiu)

 

  • Bet koks išsipildymas yra vergovė. Jis įpareigoja siekti dar aukštesnių išsipildymų. (Albertas Kamiu)

 

  • Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mąstęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių. (Albertas Kamiu)

 

  • Žmogus visuomet yra savo tiesų auka. Sykį jas pripažinęs, nebesugeba iš jų išsivaduoti. (Albertas Kamiu)

 

  • Kurti, vadinasi formuoti savo likimą. (Albertas Kamiu)

 

  • Žmogui reikia žmogaus. (Albertas Kamiu)

 

  • Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti. (Albertas Kamiu)

 

  • Svarbiausioji žmogaus savybė – gebėjimas užmiršti. Tačiau nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad jis užmiršta net ir tai, ką gero yra padaręs. (Albertas Kamiu)

 

Alberas Kamiu: „Sizifo mitas“

Antradienis, spalio 6th, 2015
Straipsnyje aptariama Alberto Camus kūrybos bruožai ir jo esė „Sizifo mitas“. Teigiama, kad pagrindinė šio kūrinio tema yra absurdas ir su juo susijusios sąvokos: maištas, laisvė, aistra ir panašiai. Absurdas yra pasaulio dėsnis, o kartu proto maištingas pasipiktinimas, nes proto įstatymas yra išmintingas motyvavimas, – absurdas ir išmintis negali būti kartu. Absurdas yra santykis tarp […]

A. Kamiu biografija ir kūryba

Ketvirtadienis, sausio 29th, 2015
Mokinių kurtas dokumentinis filmas. Informatyvus, bet nelabai kokybiškas, apie 10 min. http://youtu.be/WV69mCB0AmE

A. Kamiu. „Svetimas“

Trečiadienis, lapkričio 12th, 2014
Kolega Marius Sudeikis dalijasi naudinga nuoroda: Mokiniai surado filmą pagal Kamiu „Svetimą“.  Jis italų kalba. Nužudymo momentas apie 52 min.  

Alberas Kamiu

Ketvirtadienis, sausio 16th, 2014
Kolegė Virginija Milaševičienė dalijasi gerąja patirtimi: 00.aa.Kamiu

Egzistencializmo ženklai A. Škėmos romane „Balta drobulė“ ir Albero Kamiu „Svetimas“

Trečiadienis, sausio 8th, 2014
Kolegė Daiva Baliukonytė dalijasi mokinių atliktu kūrinių palyginimu: Egzistencializmo ženklai A.Škėmos ir A.Kamiu romanuose

A. Kamiu romanas „Maras“

Penktadienis, sausio 3rd, 2014
Medžiaga internete: A. Kamiu romanas „Maras“

Teminis žemėlapis pagal A. Kamiu romaną „Svetimas“

Sekmadienis, lapkričio 17th, 2013
Kolegė Agota dalijasi teminiu žemėlapiu pagal A. Kamiu romaną „Svetimas“: Teminis-zemelapis-Alberas-Kamiu-Svetimas

Alberas Kamiu. Laureato kalba ir paskaita

Ketvirtadienis, sausio 5th, 2012
Kolegė Dalia Kvedaravičiūtė rekomenduoja: Alberas.Kamiu.Laureato.kalba.ir.paskaita

Alberas Kamiu, „Sizifo mitas“

Šeštadienis, liepos 30th, 2011
Filosofinis esė — „Sizifo mitas“—vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu gvildena „Sizifo mite“, […]