Kodėl nesensta senoji literatūra?

2013 m. lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos tema „Senoji literatūra suteikia galimybę praeityje rasti ir plėtoti vertybes, kurios būtų svarbios dabartyje. Pagrįskite šią mintį arba ją paneikite.“

Šita tema yra labai aiški, tiesiog kaip dukart du, bet ją išaiškinti mokiniui gali būti tikrai sudėtinga. Kaip racionaliai išdėstyti tai, ką suvokiame beveik intuityviai? Juk pirmas įspūdis mokiniui bus toks: senoji, reiškia, pasenusi. O jeigu pasenusi – kam ji reikalinga mums, jauniems žmonėms?

Toks samprotavimas logiškas, suprantamas. Galima mokiniui ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kad jis nėra koks grybas, atsiradęs miške per naktį. Žmogus kaip sąmoninga būtybė susideda iš daugybės sąmoningumo linijų, ir nė viena jų neprasideda šiandien. Visos mūsų žinios, mintys, mąstymo būdas, visa mūsų sąmonė ir savimonė daugybe nematomų gijų driekiasi iš praeities. Mes esame tarsi suformuoti begalinių žmonijos patirčių ir atskirai nuo žmonijos dvasinės kultūros mūsų kaip asmenų nėra. Atskirai mes esame tik kūnas, tik organizmas. Todėl sąmonę turi tik tas, kuris turi praeitį, kuris turi atmintį. Žmogus be atminties – tuščia vieta, tiesiog niekas. Ir mūsų kaip asmenų dvasinė reikšmė priklauso nuo praeities perspektyvos: kiek pajėgiame save susieti su tautos ir žmonijos kultūros linijomis, tuo aiškiau save suvokiame ir tuo daugiau turime savižinos bei laisvės. Mūsų gyvenimas tada nėra tiesiog buvimo inercija: suvokdami savo praeitį, kuriame savo ateitį.

Bet tai jau filosofija, mokiniui gali būti sudėtinga.

Kitas kelias svarstant seno ir naujo literatūroje dichotomiją: rasti bendrą vardiklį…

Visas Regimanto TAMOŠAIČIO straipsnis – „Dialoge“: http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/11/kodel-nesensta-senoji-literatura/

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →