28 privalomi autoriai 11-12 klasėse – daug ar mažai? Apie tai diskutuota ketvirtadienį Vilniuje prasidėjusioje 14-oje knygų mugėje. Abiturientai, tarp kurių buvo ir žinomo disidento Antano Terlecko anūkas Antanas, rėžė tiesiai – kai kurie privalomi kūriniai neįdomūs, šiandien neaktualūs, jų per daug.
Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatijos 11–12 klasei sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas ir Darius Kuolys dėstė savo požiūrius, kaip jaunus žmones įtraukti į literatūrą, kaip literatūros pažinimą padaryti įdomų.
„Mūsų literatūros kanonas – 28 autoriai. Tai 28 privalomų autorių pavardės, kuriuos reikia išmanyti, pasiruošti, iš šių tekstų laikomas egzaminas. Daug tai ar mažai? Kada ši programa buvo tvirtinama, buvo kilusi reakcija, kad per daug – mokiniai nespės perskaityti, negali to įsisavinti, 28 autoriai 11-12 klasėje peržengia dabartinių moksleivių skaitymo galimybes“, – prisiminė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius M. Kvietkauskas.
Tačiau, pasak M. Kvietkausko, Lenkijoje valstybinės kalbos egzamine kanoną sudaro 53 autoriai. „Kur per daug, kur per mažai, turbūt, mūsų mentaliteto klausimas. Ar mūsų mentalitetas pakankamas tam, kad galėtume savo klasiką tinkamai suvokti? Man atrodo, ši programa išjudina šį klausimą ir skatina mus visus apie tai mąstyti“, – sakė literatūrologas.
Pasak D. Kuolio, šiandien mūsų jaunimas gali priklausyti interpretacinei bendruomenei, kuri skaito Joną Biliūną, Vytautą Račicką, Jurgą Ivanauskaitę ir Ričardą Gavelį. Jis gali būti labiau traukiamas kitos interpretacinės bendruomenės, kuri skaito „Harį Poterį“, Džeromą Selindžerį ar kitus.
„Klausimas labai paprastas: kuri bendruomenė, kurie tekstai turės daugiau magnetizmo? Kuriai bendruomenei visų pirma priklausys jaunas lietuvis? Ar mūsų kultūros tradicija, mūsų tekstai po 50 metų dar sugebės čia, Lietuvoje, gyvenančius žmones sieti į vieną interpretacinę bendruomenę? Tas klausimas nėra retorinis žaidybinis – jis yra egzistencinis“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto dėstytojas.
Pernai perskaitęs Husovianą ir Sarbievijų, šįmet nepamena nieko
Tuo metu prabilę Vilniaus licėjaus moksleiviai atskleidė, ką iš tikrųjų mano apie privalomą skaityti literatūrą.
„Kalbėsiu kaip mokinys, kuris pakankamai motyvuotas skaityti, domėtis. Mano nuomone, 28 autoriai per daug. Kaip minėjo Lukas, neišlieka jų vertės. Aš 11-oje klasėje skaičiau Mikalojų Husovianą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Dabar esu 12-toje klasėje ir neatsimenu ničnieko – pamenu, kad rašė apie gamtą, kad Lietuvoje labai gražu. Mano nuomone, tarp dabartinio lietuvių jaunimo visuomenės ir to meto kūrėjų pernelyg didelė praraja“, – nuomonę išsakė Vilniaus licėjaus abiturientas Antanas Terleckas. Jis su garsiu disidentu Antanu Terlecku nėra tik bendrapavardis – licėjaus auklėtinis yra A. Terlecko anūkas.
Pasak A. Terlecko, visų pirma senųjų autorių kalba sunki, ji verstinė. Antra – nebėra aktualios ir tų kūrinių prasmės. „Ar galima padaryti kultūrą patrauklia jaunimui? Manau, kad taip. Jeigu aš sudarinėčiau nacionalinę programą, grįžčiau prie Maironio iškeltų idėjų, kad literatūrą reikia pradėti dėstyti nuo Kristijono Donelaičio, o ne nuo Husoviano ir Sarbievijaus“, – kalbėjo A. Terleckas.
Abiturientas pasakojo, kad kai perskaitė „Baltą drobulę“, galva sprogo tikrąja to žodžio prasme: moksleivis nieko nesuprato, jam kūrinys nepatiko. Tačiau kūrinio analizė per pamokas padėjo.
„Puikiai suprantu chrestomatijos autorių norą išsaugoti visą kultūrą – renesansinę, barokinę, klasicistinę. Galbūt būsiu apšauktas tautos kultūros priešu, tačiau, manau, tai neįmanoma. Bent jau tikrai ne 11-12 klasėje. Tiems, kuriems tai bus neįdomu, ir taip neatsimins, ką perskaitę, o tie, kuriems bus įdomu, reikės – susiras“, – mano A. Terleckas.
Mano, kad kūrinių per daug
Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalaureato klasėje besimokantis Lukas Vaivuckas pasakojo, kad 11-12 klasėje nagrinėjama 10 kūrinių. Vienas kūrinys analizuojamas gerus porą mėnesių. L. Vaivucko manymu, tokia sistema pranašesnė už nacionalinę.
„Aš pats nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau išnagrinėti 30 kūrinių per dvejus metus. Kaip galima suprasti, ką autoriai iš tiesų norėjo pasakyti, ką apie pačius autorius galima pasakyti perskaičius vieną ar du eilėraščius, kaip galima disponuoti informacija, kuri yra surinkta paskubomis, per vieną ar porą valandų“, – kalbėjo L. Vaivuckas.
Licėjaus auklėtinis atkreipė dėmesį, kad yra mokinių, kurių literatūra nedomina. Liepdami skaityti šimtus puslapių, jų niekaip nepriversime mąstyti. „Turbūt reikėtų sugalvoti, kaip perskaičius priversti mokinį dar pamąstyti apie tai, ką jis suprato arba nesuprato“, – svarstė L. Vaivuckas.
Straipsnio nuoroda: http://www.delfi.lt/news/daily/education/aterlecko-anukas-28-autoriai-abiturientams-per-daug.d?id=60745957
Auksiniai žodžiai… „Vilius Karalius” tiktų kalbant apie šiuolaikinius „šmugelninkus”, apie gyvenimo paskyrimą tik verslui (ir jokios moralės), apie tai, ko iš tikrųjų reikia žmogaus laimei. Romane matyti visa žmogaus charakterio raida ir aplinkybių įtaka jai.
„Sakmė apie Juzą” – tai namai, tai mitologija, tai pasaulio kūrimas, tai istorijos sužlugdytas žmogus (šimtą kartų geriau nei Biliūno „Liūdna pasaka”).
@Rasuole
Gal Jūs, Kolege, už abiturientus šiek tiek vyrėlesnė…
Kadangi man patinka Husovianas ir Sarbievijus,reiškia ,aš neprotinga…
Pritariu Petrui ir aaudrai, mokinio mintys – daugumos Lietuvos protingų vaikų mintys.
Gerbiami mokytojai mažai bendrauja su lenkais ir rusais.Taigi jų reakcija man suprantama ir nėkiek neįžeidžianti.Asmeniškai man ir mokiniams labai patikdavo Vienuolio ,,Paskenduolė”,Žemaitės ,,Petras Kurmelis”, Šeiniaus ,,Kuprelis”.Per atostogas su malonumu dar kartą perskaičiau Cvirkos ,,Saulėlydis Nykos valsčiuje”.Kodėl nėra Binkio ir Širvio poezijos ?Gaila man irgi,kad nėra programoje Simonaitytės.Bet…Juk prieš kelis metus lituanistai skundėsi,kad ,,kaimiška ”lietuvių literatūra jaunimui neįdomi.Jie jau toli nuo kaimo realijų.O kam labai nepatinka dabartinė programa,tai pasižiūrėkite valstybinės kalbos literatūros vadovėlius ,tekstus ,autorius…Mokiniams jie tikrai neįdomūs,bet ką mes galime padaryti-PROGRAMA diktuoja.
Tai jau vis tiesa… Tik kažkodėl niekas mūsų negirdi. Tie, kurie sudarinėja programas, dirba universitetuose, jų studentai yra priversti skaityti tuos tekstus, juk jie filologai, o mes turime dirbti, kūrybiškai, kaip jau sakė, su visais: ir gimnazistais, ir kaimo mokyklų, ir profesinių mokyklų mokiniais. Taigi, sudarinėtojai nebežino, koks jaunimas dabar mokosi, kas jiems yra vertinga… Juk svarbiausia šiuolaikinio moksleivio knyga – mobilusis telefonas. Taip ir išeina: galingieji sudarinėtojai kaip stručiai nežino realios padėties, o mūsų negirdi, nes juk jie toookie dideli…
Pritariu Petrui, net su keliais mokiniais apie tai kalbėjome, kurie domisi literatūra, skaito. Viskas daroma, kad mokytojas dirbtų kūrybiškai, o mokiniai visiškai pasitrauktų nuo knygų, literatūros.
Neliko Ievos Simonaitytės, jos „Aukštųjų Šimonių likimo”, „Viliaus Karaliaus”… Tokių lietuviškų ir gražią lietuvių kalbą deklaruojančių kūrinių… Neliko J. Baltušio „Sakmės apie Juzą”… Daugelio lietuvių ir lietuviškų autorių bei jų kūrinių, parašytų sodria, taisyklinga ir meniška kalba, neliko… Ir kas pasvėrė meninę šių kūrinių vertę?… Koks tas atrankos matas?.. Kažkam kažkas nepatiko/patiko, o apie mokinį,manau, nepagalvota…
Aš irgi mokiausi sovietmečiu, literatūrą irgi pradėjome nuo Donelaičio, tačiau niekada negalvojau, kad lietuviai tik mužikų tauta. Nesvarbu, apie ką yra rašoma, svarbu, kad lietuviškai. Nemenkinu ir tų autorių, kurie rašė lotyniškai, tačiau mokiniams jie tolimi, nebeaktualūs, nors dėstydama apie juos vis stengiuos pabrėžti iškeltas vertybes, aktualias temas ir lyginti su šiandiena. O autorių iš tikrųjų per daug. Gaila, kas naujajame vadovėlyje nebeliko vietos B. Radzevičiaus novelėms. Yra autorių, kurių knygų nė su žiburiu nerasi nei mokyklos, nei miestelio bibliotekoje.
Sovietmečiu pradėjau lietuvių literatūrą mokytis nuo Donelaičio.Ilgą laiką galvojau,kad lietuviai tik mužikų tauta.Nejau lietuvių kultūra ir literatūra prasideda nuo valstiečių?Ar mes neturime literatūros apie valdovų žygius,laimėjimus?Juk daugelis viduramžiais Europoje nerašė apie savo tautą sava kalba,o lotyniškai arba senąja slavų kalba.
Nematau jokios gėdos.
Gėda Terleckui dėl anūko turi būti.Mąsto kaip sovietmečiu.