Lituanistų miestelis

Kolegė Jolanta Baltienė dalijasi gerąja patirtimi:

PAMOKOS PLANAS. Sablonas

Kolegė Dainora Biliūnaitė dalijasi seminaro „Inovatyvios gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas“ medžiaga:

Zita Nauckūnaitė. Skaitmeninių mokomųjų bei mokslo išteklių taikymas mokymo procese[1]

Kolegė Dainora Biliūnaitė dalijasi seminaro „Inovatyvios gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas“ medžiaga:

V. Rubavičius. Naujausi kultūros tyrinėjimai (I dalis)

Vytautas Rubavičius, N. Toleikytė. Praktinių užduočių gairės.

Vytautas Rubavičius, Vilija Janušauskienė. Literaturos didaktikos uzduotys (Kultura)

Virginija_Navickiene_Lietuviu_kalbos_svetaines_5_6_kl_pristatymas

Biržų Atžalyno vidurinės mokyklos lietuvių k.pasakojimo pamokos „Mano senelio (tėvelio) ar kito šeimos nario juokingiausias mokyklinis nuotykis“ planas:

pasakojimo-pamoka

Kazys BLAŽEVIČIUS

Formuojantis Mindaugo Lietuvai, baltų genčių gyvenamąsias vietas kairėje Nemuno pusėje ir apie Prieglių prie Lietuvos prijungti sutrukdė Vakarų Europos remiami ir Romos popiežių laiminami kryžiuočiai. Daugelį šimtmečių tos žemės buvo vokiečių užgrobtos, o autochtonai engiami. Tačiau iki pat Pirmojo pasaulinio karo lietuviška dvasia ten išliko gyva. 1918 metais Lietuvai atkūrus savo valstybę, Mažosios Lietuvos šviesuomenė išreiškė norą Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Deja, Vakarų Europos galingieji tą norą ignoravo.

Po Antrojo pasaulinio karo Potsdamo konferencijoje Prūsija buvo padalinta tarp Lenkijos ir SSRS. Mažoji Lietuva – Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštas – atiteko Sovietų Sąjungai. Iki Taikos sutarties pasirašymo SSRS atitekusios Prūsijos dalies administravimas buvo patikėtas Maskvai. Taikos sutartis nepasirašyta iki mūsų dienų.

Griuvus antrajai imperijai, Mažoji Lietuva liko padalinta tarp Lenkijos (Ungaros, Geldapės ir Žydkiemio apylinkės), Rusijos (Karaliaučiaus sr.) ir Lietuvos (Klaipėdos kr.).

Mažoji Lietuva

Nuo seno rytiniame Baltijos pakraštyje tarp Vyslos ir Nemuno gyveno baltų gentys (vardą baltai 1845 metais pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. Neselmanas). XIII amžiaus pradžioje tose žemėse formavosi prūsų tauta, kuriai savo valstybę įkurti sutrukdė kryžiuočiai. 1231-1274 metais vyko aršus prūsų genčių karas su Kryžiuočių ordinu, būta kelių sukilimų, tačiau visos prūsų gentys viena po kitos buvo pavergtos. Užgrobtame krašte susikūrė teokratinė ordino valstybė, pavadinta Prūsija, su sostine Marienburge. 1466 metais ordino sostinė perkelta į Karaliaučių.

Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemės. Tai žemės abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseinas su Klaipėdos kraštu. Kairiajame Nemuno krante Mažosios Lietuvos žemes 1274-1283 metais užkariavo kryžiuočiai. Klaipėdą su apylinkėmis XIII amžiaus viduryje užgrobė Livonijos ordinas, kuris 1262 metais Klaipėdoje pastatė pilį. Mažosios Lietuvos plotas – apie 17 tūkst. kv. kilometrų. XVIII amžiuje lietuvininkai sudarė gyventojų daugumą.

XIII amžiaus pabaigoje – 1525 metais Mažoji Lietuva priklausė Kryžiuočių ordinui, 1525-1701 metais – Prūsijos kunigaikštystei, 1701-1871 metais – Prūsijos karalystei, 1871-1945 metais – Vokietijos imperijai.

Aukštesnės civilizacijos vokiečių kolonistų įtakoje lietuvininkų kultūra plėtojosi žymiai sparčiau nei Didžiojoje Lietuvoje, kuri XIX amžiuje dar kentė carinę priespaudą. Mažosios Lietuvos šviesuomenė daug prisidėjo prie Didžiosios Lietuvos tautinio atgimimo ir žygio į Vasario 16-ąją.

Prūsų, o vėliau lietuvininkų diskriminaciją ir prievartinį vokietinimą pradėjo kryžiuočiai ir vokiečių kolonistai. Vėliau autochtonų priespaudą, išnaudojimą, asimiliaciją ir vokietinimą tęsė visos okupantų valdžios iki Trečiojo reicho žlugimo. Nepaisant tautinio ir socialinio engimo, XIX amžiaus pradžioje dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų kalbėjo lietuviškai.

1862 metais Oto fon Bismarkui tapus Prūsijos „geležiniu“ kancleriu, prasidėjo itin įžūli autochtonų diskriminacija, vokietinimas ir planinga kolonizacija. Lietuvių kalba buvo gujama iš valstybinių įstaigų, mokyklų, bažnyčios, viešojo gyvenimo. Apie tai, kaip carizmas naikino lietuvybę, žinome gana gerai. Vokiečiai tą patį darė gudriau, subtiliau ir efektyviau. Anuo metu tapti vokiečiu buvo naudinga, o Didžiojoje Lietuvoje tapti rusu buvo siaubingai gėdinga, todėl rusinimo politika patyrė visišką fiasko. XIX amžiaus pabaigoje Mažosios Lietuvos miestai buvo ištisai vokiški. Tačiau lietuviškose apskrityse – Tilžės, Ragainės, Stalupėnų, Klaipėdos ir kitose lietuvininkai sudarė gyventojų daugumą.

Mažąją Lietuvą labai nusiaubė hitlerininkai. Jie pradėjo vokietinti istorinius vietovardžius. Ypač aršią veiklą naciai išvystė Klaipėdos krašte. 1934 metais Europoje plačiai nuskambėjo nacių E. Noimano, T. Zaso, H. Ropo, V. Betulaičio ir kitų byla. Iš viso kaltinamųjų buvo net 122, nuteista 87.

Mūsų dienomis didžiausias pavojus lietuvybei yra Karaliaučiaus krašte. Maskva ir vietinė valdžia visomis priemonėmis stengiasi išnaikinti viską, kas mena nuo seno čia gyvenus baltų gentis. Kartais sąžiningi rusų mokslininkai primena, kad kadaise čia gyveno aukštos materialinės kultūros baltų gentys.

Tilžės aktas

Lapkričio 30 dieną sueis 90 metų nuo Tilžės akto pasirašymo. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas straipsnyje „Tilžės aktas nepaseno“ („Varpas“, Nr. 8) rašo: „1918 11 30 d. (…) susirinkę savo sostinėje Tilžėje, 24 Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos nariai pasirašė deklaraciją, žinomą Tilžės akto vardu. Tai svarbus paliudijimas, kad net 600 metų vokiečių valdymą patyrę mažlietuviai išlaikė norą būti lietuvių Lietuva. Tilžės aktas surašytas dviem sakiniais“.

Štai Tilžės akto tekstas: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šio krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdymą minėto siekio pašvęsti“.

Taryba, prieš paskelbdama Tilžės aktą, 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleido „Pašaukimą lietuvininkams“ „Pabuskit“. Jame rašoma: „(…) ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni (…) ar tiktai mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdysimės savo lietuvybės? (…) Ten, kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė, tai vis yra lietuviški kraštai (…) Dabar valanda parėjo pasauliui pasakyti, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai“ (ten pat – K. B.).

Tilžės akto signatarus siekti Lietuvos sujungimo skatino ir Amerikos lietuvių seimas, kuris 1918 03 13-15 d. pasisakė už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą ir kreipėsi į JAV prezidentą V. Vilsoną. Vilčių buvo…

Žlugusios viltys

1918 11 11 Vokietijai kapituliavus ir ruošiantis Versalio taikos sutarties pasirašymui, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos veikėjai siekė, kad abi Lietuvos dalys galop būtų sujungtos. Tačiau tą padaryti sutrukdė Vakarų Europos valstybių vadovai ir lenkų pinklės Paryžiuje. Anglų ekspertas Patonas pareiškė, kad „dėl per toli pažengusios germanizacijos neprotinga atsižvelgti į lietuviškas salas ir prijungti tas žemes prie Lietuvos“. Patoną palaikė ir kiti Vakarų valstybių vadovai. Sunku pasakyti, ar Patono išvada buvo pagrindinė priežastis. Tuo metu Lietuvos deklaruota nepriklausomybė dar nebuvo pripažinta, Rusijoje vyko revoliucija, bolševikai veržėsi į Vakarus, Lietuva kariavo dėl išlikimo, lenkai pretendavo į Lietuvą, Lietuva neturėjo draugų, kurie ją užtartų ir palaikytų… Taip nusikaltimas ir neteisė buvo įteisinti. Tada iš pasaulio galingųjų pavyko išpešti tik tiek, kad Klaipėdos kraštas buvo perduotas (1920 10 10) prolenkiškos Prancūzijos globai.

Tilžės aktas pasitarnavo tiek, kad po 1923 metų sausio sukilimo Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vakarų šalys neprotestavo ir susitaikė su įvykusiu faktu.

1918-aisiais Mažojoje Lietuvoje autochtonai sudarė daugumą gyventojų. Po hitlerininkų siausmo, 1945-aisiais, Rytprūsiuose lietuvininkų liko mažuma. Netrukus, bolševikams „išvadavus“ Rytprūsius ir „rimtai pasidarbavus“, ir pačių vokiečių mažai beliko…

Yra duomenų, kad 1944 metų rudenį Maskva planavo Karaliaučiaus kraštą perduoti bolševikų okupuotai Lietuvai. Tačiau 1946 metų pavasarį Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas RTFSR ir pavadintas Kaliningrado sritimi. Gal šį sprendimą lėmė tai, jog Lietuvoje tuo metu vyko partizaninis karas, kuris siutino Staliną?

Anuo metu sklido gandai, kad Maskva siūlė A. Sniečkui prijungti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos, bet šis nerodė iniciatyvos. Lyg prisibijojo, kad bus sunku atstatyti labai sugriautą kraštą, o gal nenorėjo plūstančių rusų kolonistų, kurie galėtų pakenkti jo karjerai. Tikėtina, kad Sniečkus, saugodamas savo kailį, labiausiai bijojo bet kokio konflikto su Stalinu – juk vyko partizaninis karas, kurį nuslopinti Sniečkui nesisekė. Taip buvo praleista proga, matyt, paskutinė, sujungti abi Lietuvos dalis.

Mažosios Lietuvos genocidas

Išeivijos istoriko Jono Dainausko straipsnyje „Mažosios Lietuvos genocidas“ („Kauno diena“, 1997 12 01) pateikiama klaikių dokumentuotų faktų apie „nenugalimosios“ Raudonosios armijos nusikaltimus Mažojoje Lietuvoje, „išvaduotojams“ įsiveržus į Rytprūsius.

Didysis bolševikų „humanistas“ Ilja Erenburgas įsiveržimo į Rytprūsius išvakarėse masiniu tiražu išplatino atsišaukimą: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! Sekite draugo Stalino direktyva visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Išprievartaukite vokiečių moteris ir palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

„Šlovingieji“ būtų žudę ir be „humanisto“ raginimo – taip jie elgėsi Rainiuose ir Pravieniškėse, Červenėje ir Panevėžyje ir kitur.

1944 m. spalio 16 dieną Trečiojo Baltarusijos fronto vadas, armijos generolas Ivanas Černiachovskis savo įsakyme kariuomenei skelbė: „Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo – nesigailėkite nė vieno… (…) Iš fašistų krašto turi likti dykuma…“

1944 m. spalio 16 dieną rusų tankų grupė veržėsi Gumbinės kryptimi. Po poros dienų vokiečiai juos išstūmė. J. Dainauskas rašo: Dar prieš Nemirkiemį (…) radome sunaikintą pabėgėlių vilkstinę. Visi vežimai tankų buvo sudaužyti. (…) Tai buvo bėgliai nuo Gumbinės. Jokių gyventojų nebuvo. Iš dešinės pusės (…) karčemos „Weisser Krug“ pirmajame kieme buvo vienas gardinis vežimas, prie kurio keturios nuogos moterys, nukryžiavimo padėtyje, buvo vinimis prikaltos.

Ten pat, Gumbinės kryptimi, už karčemos „Roter Krug“ buvo kluonas. Prie abiejų to kluono durų buvo prikaltos, nukryžiavimo padėtyje, labai kruvinos dvi moterys. (…)

Butuose buvo rasta 72 moterų (įskaitant ir vaikus) ir vieno 74 metų amžiaus vyro lavonai, žvėriškai nužudyti (…). Kelių kūdikių galvos buvo suskaldytos kažkokiu kietu įnagiu. Viename bute buvo rasta sofoje sėdinti virš 80 metų senutė, kuriai pusė galvos buvo atkirsta kirviu ar kastuvu. (…) Apžiūrėjus nužudytųjų lavonus, gydytojai vieningai konstatavo, kad visos moterys (įskaitant ir 8-12 metų mergaites, buvo išprievartautos, net ir toji 84 metų senutė. Visi jie buvo Nemirkiemio gyventojai.

Tarptautiniam kariniam tribunolui Niurnberge buvęs Vokietijos kariuomenės parašiutininkų kuopos vadas vyr. ltn. dr. Henrich Ambeger parodė, kad jis matė ant kelio iš Nemirkiemio Gumbinės kryptimi, prie Ungurės upelio, rusų tankų sutraiškytus ne tik vežimus bei arklius, bet moteris ir vaikus, „plokščiai įspaustus į žemę“. Kelio pakraščiuose ir kiemuose gulėjo lavonai civilių žmonių, kurie buvo ne kovos veiksmų, o planingai nužudyti. (…) Vienas vyras buvo prikaltas vinimis prie kluono durų. (…)

Vienas atsitiktinai likęs gyvas Nemirkiemio gyventojas paliudijo, kad rusų kariai, įsiveržę tankais į miestelį per garsiakalbius šaukė, kad gyventojai neturi slapstytis, nes jiems nieko neatsitiks. Tie, kurie patikėjo, paliudyti negali…

Kaip rašo J. Dainauskas, visa tai buvo tik „menkutės gėlelės“, palyginus su tomis masinėmis žudynėmis, kankinimais, prievartavimais, plėšimais, deginimais, kurie Rytprūsius ir Mažąją Lietuvą užgriuvo 1945-ųjų sausį. Tačiau tai – jau atskira tema.

Galima tik įsivaizduoti, kas dėjosi Karaliaučiuje, kai 1945 04 09 kapituliavo miesto tvirtove ir bolševikų vadovybė Karaliaučių atidavė šešioms dienoms savo kariaunos savivalei… Čingischano palikuonys žudė kiekvieną, kas pakliuvo po ranka ne tik už tai, kad jie buvo vokiečiai, bet ir už tai, kad jie gyveno visiškai kitokioje materialinėje aplinkoje, apie kurią „šlovingieji“ net nesapnavo.

1944 metais Karaliaučiuje ir jo apylinkėse buvo per 1 mln. gyventojų. Kai po karo buvo susitarta vokiečius repatrijuoti, išvyko vos 25 tūkstančiai, kiti – kažkur „pradingo“: „šlovingieji“ išžudė, specialiai badu išmarino, ištrėmė ir pan.

SSRS buvo prisijungusi prie visų konvencijų, reglamentavusių civilių gyventojų apsaugą karo sąlygomis. Ko vertas Kremliaus valdovų parašas?

Mažoji Lietuva mums brangi, nes tai – mūsų raštijos lopšys. Čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga (1547 metais Karaliaučiuje), čia išleista pirmoji lietuviška gramatika (1653 metais), čia buvo spausdinami tautinio atgimimo šaukliai „Aušra“ ir „Varpas“. Mažojoje Lietuvoje gyveno, kūrė ir lietuvybės labui darbavosi J. Bretkūnas ir M. Mažvydas, K. Donelaitis ir L. Rėza, A. Kulvietis ir D. Kleinas, A. Šleicheris ir F. Kuršaitis, M. Jankus ir E. Jagomastas, Vydūnas ir J. Zauerveinas ir daugybė kitų lietuvininkų.

Pirmasis pasaulinis karas ir po to sekęs nacių siausmas sujaukė lietuvininkų gyvenimus ir paskatino jų nutautėjimą. Įvykiai po Antrojo pasaulinio karo dar labiau komplikavo Mažosios Lietuvos problemą. Oficialioji Maskva nesivaržo pabrėžti, kad Karaliaučiaus kraštas – „iskonno russkij kraj“. Kada čia lietuvininkus išliks prūsų likimas?

Mažosios Lietuvos likimo klausimas dar galėtų būti sprendžiamas Antrojo pasaulinio karo baigties Taikos sutartyje, kuri iki šiol nepasirašyta. Tačiau suinteresuotųjų Taikos sutartimi nėra: Trečiasis reichas žlugo, Antroji imperija pati sugriuvo, Vokietija savo dominuojančia padėtimi Europoje patenkinta. Trečioji Rusijos imperija Taikos sutarties nenori – Karaliaučiaus srities ji niekam neatiduos. Didžioji Britanija ir Prancūzija Vokietijos jau nebijo – yra ES ir NATO. JAV taikos sutartis apskritai nerūpi.

Antra vertus, kas iš pasaulio galingųjų panorės sau galvą kvaršinti dėl kažkokios Karaliaučiaus srities – juk ten naftos ir dujų nėra…

Straipsnio nuoroda:

Mažosios Lietuvos likimas

Kokia dabartinė lietuvių novelistikos būklė? Ar novelės žanras yra populiarus? O gal jo vietą užima esė, romanas? Kokie vėjai latvių literatūroje? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus galima buvo išgirsti kovo 23 dieną Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje vykusiame seminare lietuvių kalbos mokytojams „Šiuolaikinės novelės raidos tendencijos“. Lektorės – seminaro organizatorės lietuvių kalbos mokytojos Vandos Normantienės pakviestos viešnios iš Vilniaus , Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Tai humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausioji darbuotoja Jūratė Sprindytė ir humanitarinių mokslų daktarė, Naujosios literatūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Laura Laurušaitė.

Įdomiai, profesionaliai lietuvių novelės trajektorijos dinamiką atskleidė dr. Jūratė Sprindytė. Lektorė akcentavo, kad nacionalinės literatūros raidoje lietuvių apsakymas/novelė visada užėmė išskirtinę padėtį. Kaip tik šis lietuvių prozos žanras sąžiningiausiai dalyvavo tautos politinės ir dvasinės emancipacijos procese. Su juo lietuviai sieja profesionaliosios prozos pradžią XIX a. viduryje, o XX a. jis pasiekė meninės brandos, buvo laikomas lietuvių prozos favoritu beveik visą šimtą metų. Kodėl šiandien reikia kalbėti apie lietuvių novelistikos situaciją? Mokslininkė teigia, kad ji gana kardinaliai pasikeitė. Norėdama atskleisti pokyčius, pirmiausia akcentavo svarbiausias novelės ypatybes. Anot lektorės mėgstamo italų rašytojo Italo Calvino, kuris noveles priskiria nekintančioms literatūros vertybėms, „novelė kaip žirgas, ir veržlumas bei greitis yra mąstymo greitis. Tai ir yra novelinė vertybė.“ Tuo tarpu lietuvių novelei artimas pasakojimo tipas be kvapą gniaužiančių siužeto viražų, be stiprios intrigos ar ypatingų magiškų objektų, fantastikos, detektyvo ar pan. elementų. Dominuoja kamerinis stebėjimas, tikslus, taiklus fiksavimas, per kasdienybės mažmožius atskleidžiamos rutinos patirtys. Savo amžininkų dvasinio pairimo ženklus novelistai Renata Šerelytė, Danutė Kalinauskaitė, Bitė Vilimaitė, Birutė Jonuškaitė mato kasdienybės smulkmenose. Meninė norma šiandien – kūrinys beveik be fabulos ir be noveliškos netikėtos atomazgos, bet su daugybe efektingų detalių pasakojimo viduje. Novelės pasakojimas – tai didelė metafora, sudaryta iš mažų metaforų ir dar turi veikti intrigos spyruoklė ar netikėtos pabaigos efektas, kaip svarbus klasikinės novelės žanro komponentas. Taip dr. J. Sprindytė apibendrina lietuviškos novelės ypatybes ir akcentuoja, kad literatūros specialistams akivaizdu, jog pastaruoju dešimtmečiu lietuvių novelės žanras išgyvena krizę. Albertas Zalatorius, kadaise lietuvių novelę pavadino literatūros podukra. Regis, šiandien podukros statusas dar sustiprėjo. Buvusi prozos pasididžiavimas, novelė liko žarstyti kasdienybės pelenų. „Nei princo, nei krištolo kurpaičių,“- sako mokslininkė, pacituodama ir kito šio žanro žinovo A. Zalatoriaus žodžius: „O juk buvo laikas, kai novelė davė toną visai mūsų literatūrai.“

Tačiau visgi pabaiga optimistinė. Anot lektorės, ateina intensyvaus virsmo pabaiga, nes jau pasiilgstama struktūros, tvarkos ir vertybių. Taigi ne griūtis, o nauja atvertis – sako V.Martinkus, arba kaip yra rašiusi dr. J. Sprindytė, pasiremdama V. Kavoliu – krizė yra produktyvi, visada slepia naujumo galimybes. Kodėl vyksta šis judėjimas? „Tam, kad būtų surastas aukso vidurys, reikia žinoti kraštutinumus.“ Paradoksaliai sako minėtasis Italo Calvino: kadangi mes labai užimti, „aš norėčiau pakovoti už trumpų literatūros formų sodrumą [...] aš svajoju apie milžiniškas kosmologijas, sagas ir epopėjas, suslėgtas iki epigramos.“ Taip savo apžvalgą užbaigė literatūrologė.

Kitos mūsų viešnios dr. Lauros Laurušaitės pranešimo tema: „Žvilgsnis į latvių literatūrą: paradoksai ir paralelės.“ Lektorė supažindino su mums mažokai pažįstama latvių literatūra. Tad kokia gi situacija latvių literatūroje? Pranešime pristatė šiek tiek jaunesnius autorius ir tuos, kurie labiausiai linksniuojami bei leidžia įžiūrėti tam tikras tendencijas.

Įdomu tai, kad jei Lietuvoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti esė rinkiniai ir net esė romanai, tai Latvijoje esė formatas beveik nefigūruoja. Prozos tekstai ten vadinami arba romanais, arba apsakymais, retais atvejais apysakomis, nes pastarasis žanras jau laikomas atgyvena. Labai svarbus žanras yra autobiografinė proza. Latvijoje dominuoja profesionalių rašytojų sukurti, biografiniai romanai, beletrizuotos biografijos. Literatūra ieško ir naujų raiškos formų. Latvių literatūroje pamažu įsitvirtina kompaktinių diskų formatas. Leidžiamos skaitmeninės radijo pjesių plokštelės, poezijos diskai, audio knygos.

Anot dr. Lauros Laurušaitės, bent jau tris latvių literatūros kampus šiuo metu laiko rašytojos moterys, turinčios pasaulėvaizdžio bendrumų. Visų šių prozininkių (Ikstena, Neiburga, Muktupāvela, Gundega Repšė, Inga Ābele) pramote galima laikyti latvių literatūros klasikę Regīną Ezerą. Bendras jų prozos vardiklis – pesimizmas, niūrumas, klampumas. Būtent todėl jas ir pavadina lektorė niūriosiomis undinėmis. Iš rašytojų vyrų išskiria vienintelį – Paulą Bankovskį. Ji pateikia vieno internetinio komentatoriaus nuomonę: „tai geriausia, ką Latvija sugebėjo pagaminti.“ Merginos jį tiesiog dievina. Jis apibūdinamas kaip intelektualas, ironiškasis šmaikštuolis, produktyvumo grandas.

Pabaigoje pateikia gana netikėtą lietuvių ir latvių rašytojų sugretinimą. „Jeigu turėčiau vieną knygų lentyną ir dvi krūveles – latviškų ir lietuviškų – knygų, – sako dr. Laura Laurušaitė, – Tīfentālės romanus sustatyčiau į porą Barauskaitės knygoms, Rukšānę – į kompaniją Daivos Vaitkevičiūtės populiariesiems romanams ir Audronės Urbonaitės „Posūkyje – neišlėk“, Ingą Ābelę priglausčiau greta Lauros Sintijos Černiauskaitės, Muktupāvelą, Iksteną, Neiburgą – prie gyvenimiškai jautrių Danutės Kalinauskaitės arba ironiškai rūsčių Giedros Radvilavičiūtės tekstų. Tai, kad kone kiekvienam rašytojui galima rasti porą, atitikmenį signalizuoja apie analogiškus abiejose literatūrose vykstančius procesus.“ Už tokią neįprastą penktadienio literatūros pamoką, kurios metu plačiau, išsamiau pažvelgėme ne tik į lietuvių šiuolaikinės novelės raidos tendencijas, bet ir į mūsų kaimynų latvių, dėkingi esame mūsų viešnioms – hum. m. hab. dr. Jūratei Sprindytei ir jos dukrai, hum. m. dr. Laurai Laurušaitei, suradusioms laiko atvykti į Dusetas ir pasidalinti savo žiniomis. Malonu, kad į šią pamoką susirinko ne tik mokytojai lituanistai iš Zarasų, Visagino, bet ir mūsų gimnazistai. Žvilgsnis į literatūrą mokslininkų akimis praturtina kiekvieno akiratį, padeda geriau suvokti kitimo tendencijas. Kaip yra sakiusi dr. J. Sprindytė: „Literatūra, būdama dvasiniu ryšiu tarp žmogaus ir pasaulio, yra gyva žmogaus problemomis ir skiria save žmogui.“

Straipsnio nuoroda:

Mintys po lituanistų seminaro Dusetose

Laisvalaikiui:

Neįprasti draugai

Kolegės Elenos Janušienės geroji patirtis.

2 pamokų planai: Antanas Baranauskas. Asmenybė ir kūryba. Dienoraštis. 2. A. Baranauskas „Anykščių šilelis“. Meninių vaizdų kūrimo būdai.

lietuviu-k.-pamokos-planas

Telšių raj. Luokės vidurinė mokykla. Lietuvių kalbos pamokos planas. Antanas Baranauskas. Asmenybė ir kūryba. Dienoraštis. „Anykščių šilelis“. Meninių vaizdų kūrimo būdai.

lietuviu-k.-pamokos-planas

Kolegė Gitana Ivanauskienė dalijasi gerąja patirtimi:

Siunčiu parengtas pateiktis tiems, kurie nori paįvairinti pamokas. Užduotys parengtos 11 kl. mokiniams. Tai komandinis žaidimas, pavadinimu “Protų mūšis” (4 komandos). Tai susisteminti įvairūs klausimai, tačiau didžioji dalis iš literatūros. Kiekvienas komandos atsakymas vertinamas taškais, laimi ta komanda, kuri atsakinėdama surenka daugiausiai taškų. Galima leisti atsakinėti visoms, pagal situaciją. Mano mokiniams patinka, jie laukia šių pamokų.
Galima tobulinti, įdėti savų klausimų, išmesti tai, kas netinka, įdėti tai, kas tinka.
Galima komandą nugalėtoją įvertinti pažymiais, galima duoti kaupiamųjų balų.

prot1

prot (2)